Geriausias šalies biatlonininkas Tomas Kaukėnas šiuo metu ruošiasi jau trečiosioms savo olimpinėms žaidynėms, kurios 2022 m. vasario mėnesį vyks Pekine. Tačiau šį kartą su juo kalbėjome ne apie intensyvų pasiruošimą, o apie psichologinį spaudimą iš šalies, kuris palaužia ne vieną atletą.
„Psichinė sveikata yra sudėtingas dalykas, bet apie ją sporte vis daugiau pradedama kalbėti. Tačiau, jeigu atsuktume laiką 10 metų atgal – tai buvo „tabu“. Kiekvienam sportininkui tikriausiai skirtingos situacijos ir priežastys. Tačiau supratau, kad smegenis irgi reikia treniruoti kaip ir raumenis“, – teigia biatlonininkas.
Betsafesportas.lt portale – išskirtinis pokalbis su geriausiu šalies biatlonininku T. Kaukėnu apie apsilankymus psichologo kabinete, kodėl vis dar „tabu“ kalbėti apie psichologinę sportininkų situaciją, egzistuojantį „muštrą“ ir tikslus Pekino olimpinėse žaidynėse.
– Tomai, o ar pačiam yra tekę lankytis pas sporto psichologą?
– Taip, su sporto psichologu bendrauti yra tekę prieš 2018 m. Pjongčango olimpines žaidynes. Su juo intensyviai dirbau ir bendravau apie situaciją dėl sporto psichologijos. Jis minėjo, kad yra psichologų, tačiau nėra tiek daug, kiek bendrosios praktikos. Būtent sporto kryptį retai kas renkasi. Prieš maždaug 5-10 metų tai nebuvo paklausi ar populiari specialybė. Bet dabar atsiranda didesnis poreikis ir, manau, kad vis daugiau atsiras. Sporto psichologijos tradicijos nėra gilios: tam reikia įgūdžių, kad galėtum padėti atletams. Tačiau situacija turėtų gerėti, nes atsiranda poreikis.
Svarbus niuansas, kad turi atrasti savo psichologą, su kuriuo sutaptų požiūriai. Nes jei pradės „laužyti“ tavo vertybes – naudos neatneš. Turi būti arba labai profesionalus psichologas, kuris „persijungtų“ pats kaip asmenybė, arba įsijaustų į sportininko kailį, sutaptų požiūriai, ir į gyvenimą, ir į sportą.
– Istoriškai elitinio sporto arena ne visada buvo vieta, kurioje atvirai kalbama apie psichikos sveikatos problemas. Pastaraisiais metais vis daugiau sportininkų kalba apie savo psichikos sveikatą. Kaip keičiasi sporto pasaulio požiūris į tai?
– „Tabu“ kalbėti apie tai galbūt užsilikę iš senų laikų. Yra dar valstybių, kuriose sportininkai apie tai vis dar nešneka. Jie tiesiog bijo, kad jeigu pasakys, kad sunku susitvarkyti su stresu – nepateks į rinktinę, arba bus kitaip paveikti.
Išgirdus žodį „psichologija“, žmonės galvoja, kad yra kažkokios didžiulės psichologinės problemos. Bet tiek paprastas žmogus, tiek sportininkas susiduria su tais pačiais gyvenimiškais klausimais: pasimetimu, neišsigrynina tikslų ar idėjų. Mintis paveikia aplinka, treneriai, komentarai. Tai nėra liga ar psichinis atsilikimas. Daugelis tiesiog bijo būti ne taip suprasti. Bet psichologai nėra psichiatrai. Aš nebijau to žodžio, nes tai tiesiog tas pats, kaip eiti į treniruoklių salę ir treniruoti raumenis. Lankymasis pas psichologą yra mąstymo ir atsparumo stresui treniravimas.
– Lietuvoje vis dar yra trenerių, kurie naudoja psichologinį smurtą prieš sportininką ir tai veikiausiai yra užsilikę nuo Sovietų Sąjungos laikų. Ar pačiam teko susidurti su psichologiniu smurtu iš trenerio/ės pusės?
– Per savo karjerą turėjau daug trenerių. Buvo atvejų, kad kai kurie apie sporto psichologiją visiškai neišmanė. Ne tik nemokėjo motyvuoti, bet ir kenkdavo savo pasisakymais ne laiku ir ne vietoje. Manau, kad didesnė problema yra treneriuose, o ne sportininkuose. Dažniausiai aplinka sukelia dažniausiai spaudimą ir artimiausias žmogus – treneris. Dėl to gali kilti sunkumų bei iššūkių. Dabar situacija galbūt yra gerėjanti, bet klausiau psichologo, ar treneriai ateina pas juos? Atsakymas buvo, kad labai retai.
Dažniausiai būna, kad patys treneriai ateina, įmeta sportininką pro duris ir pats išeina. Jie galvoja, kad sportininkas turi daugybę problemų, nors mano supratimu, labai daug problemų būtent kyla iš trenerių. Pas specialistus turi lankytis ne tik sportininkai, bet ir treneriai. Išspręsti vieną trenerio problemą yra daug paprasčiau nei 8 sportininkams eiti pas psichologą ir nepašalinti priežasties.
– Tai visgi sportininkų ir vaikų „muštras“ treniruotėse Lietuvoje vis dar egzistuoja?
– Žinoma ir daugeliu atveju „muštruojant“ yra pasiekiama geri rezultatai. Bet tokiais atvejais labai nukenčia sportininkų ir vaikų psichika. Niekas nenori to „muštro. Jeigu treneris „muštruoja“, greičiausiai vaikai pradės vengti treniruočių ir trenerių. Vaikams turi būti suteikiama informacija kaip sporte gali būti. Bet tai turi būt nukreipta į trenerius, kad jie žinotų pagrindinius principus: ką daryti ir ko ne, ką sakyti, kaip identifikuoti sportininkų stresą, kas patinka ar nepatinka ir treneriai turėtų prisiderinti prie to.
Didesnį dėmesį reikia skirti trenerių kompetencijai ir tuo pačiu šviesti vaikus psichologiškai. Visi dažniausiai atskiria kūną nuo proto ir sporte dėmesį skiria tik kūnui. Gaila, jog yra tokių spragų, bet čia tikriausiai viso pasaulio problema. Tos šalys, kurios su tuo tvarkosi geriau, turi geresnius rezultatus.
– Kalbant kiek linksmesne tema: po dviejų mėnesių prasidės 2022 m. Pekino olimpiada ir tai jau bus tavo trečiosios žaidynės. Kokius tikslus keli sau jose?
– Visada norisi gerinti rezultatus. Paskutiniu metu to nepavyksta padaryti taip kaip norėtųsi, bet tai laikau pamokomis. Darau, tai ką galiu geriausiai, tai ką išmanau, tai ką išmano komanda, federacija ir tikimės geriausio. Žinoma, norėtųsi pagerinti tą 13-tą vietą (aut. past. 2018 m. Pjongčango žaidynėse 12,5 km persekiojimo lenktynėse). Kažkada juokavau, kad kiekvienoje olimpiadoje gerinu savo vietas dešimčia vietų.
2014 m. Sočyje buvau 23-ias, 2018 m. Pietų Korėjoje buvau 13-as. Jei pavyktų pagerinti vietą dar dešimčia pozicijų – būtų svajonės išsipildymas. Tačiau neprisirišu prie to ir suprantu, kad praėjo 4 metai. Aš nejaunėju, jėgos neauga, tik įgyju daugiau patirties. Jeigu tai atsveria jaunystės nebuvimą, tikiuosi, kad ta patirtis leis pasirodyt neblogai. Jeigu, žinoma, pavyks išvažiuoti, nes norinčių yra tikrai nemažai.