Galbūt daugelį nustebino, kad unikali sporto šaka – breikas pateko į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes. Tačiau Michaelui Holmanui – rašytojui, prodiuseriui, menininkui, verslininkui ir hiphopo pionieriumi save vadinančiam vyriškiui tai buvo 40 metų brandintos vizijos įgyvendinimas.
Žaidynių interneto svetainėje breikas apibūdinamas kaip „hiphopo“ šokio stilius, kuriam būdingi „akrobatiniai judesiai ir stilizuotas darbas kojomis.“
Tačiau šis formatas iš esmės skiriasi nuo šokių ant ledo ar gimnastikos. Sportininkai nelaukia savo eilės, kad galėtų pasirodyti po vieną ir padaryti įspūdį teisėjams.
Vietoj to breikeriai Paryžiuje ant parketo žengs poromis, „kovodami“ akis į akį ir tobulindami vienas kito judesius, kad iškovotų medalį.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Holmanas Manheteno centre esančiame klube kas savaitę rengė hiphopo kovas, kuriame repas ir graffiti buvo derinami su nauja gatvės šokio forma.
Iš pradžių tai buvo pasirodymas. Breikeriai šokdavo, žiūrovai plojo, vakaras tęsdavosi ir pasirodydavo kitas atlikėjas.
Tačiau Holmanas primygtinai reikalavo į savo klestinčią klubo naktį įtraukti dar vieną elementą.
„Niujorke vyrauja konkurencija ir siekis būti geriausiu“, – sakė jis. – „Norėjau į kovą pasikviesti dar vieną komandą. Noriu, kad žiūrovai matytų kovą, o ne tik judesius.“
Būtent tai Holmanas matė prieš kelis mėnesius Bronkso gatvėse. Ten breikas atsirado kaip šokio kovos forma, atsiradusi dėl pasikeitusios įtampos tarp gaujų, kuri buvo apėmusi septintojo dešimtmečio Niujorką.
„Buvo „Geto broliai“ ir „Juodosios pikos“, „Laukiniai klajokliai“ ir „Laukinės kaukolės“. Jie daugelį metų liejo kraują: laužė galvas, žudė, dūrė vieni kitiems peiliais“, – pasakojo jis.
„Tada 1971 m. Geltonasis Benjy – „Ghetto Brothers“ lyderis – privertė sudaryti paliaubas, kurios leido konkuruojančių gaujų vaikinams ir merginoms susitikti ir linksmintis.“
Būtent šiuose vakarėliuose, kuriuose šokis pakeitė smurtą kaip kaimynų bravūros išraiška, daugybė miesto kultūrų ugdė breiko kūrybiškumą.
Breikeriai stebėdavo kitus breikerius ir sakydavo: „Oho, tai šaunu. Tai, kaip jūs naudojate kinų bendruomenės Kung Fu judesius. Aš panaudosiu tavo Kung Fu ir jį suderinsiu su savo afrikietišku „cakewalk“ šokiu arba su puertorikietiška gimnastikos estetika.“ Ir visa tai šokant pagal senus Jameso Browno įrašus, sumiksuotus Jamaikos stiliaus garso sistemose. Tokia yra b-boy šokių kultūra.“
Pirmoji Holmano naktimis reziduojanti breikerių grupė buvo jo neoficialiai vadovaujama grupė „Rock Steady Crew“. Iš pradžių jie nenorėjo dalytis scena su konkuruojančia grupe, bet galiausiai nusileido Holmano prašymams.
„Pasikviečiau grupę „Floor Masters“ ir tai buvo istorinis momentas“, – pasakojo Holmanas. „Floor Masters“ buvo daug atletiškesni, greitesni ir stipresni, ir kai pamačiau jų tarpusavio kovą, atsisakiau „Rock Steady Crew“.
Holmanas padėjo suformuoti, o vėliau vadovauti naujai breiko komandai, kuri daugiausia dėmesio skyrė tik „Floor Masters“ grupės judesiams.
Jie surinko geriausius šokėjus iš geriausių penkių miesto rajonų komandų ir pavadino naująją grupę „New York City Breakers“. Joje buvo keletas geriausių šios meno šakos atstovų: Noelis „Kid Nice” Manguelis, Matthew „Glide Master” Cabanas ir Tony „Powerful Pexster” Lopezas.
Kartu jie pakėlė breiką į visiškai naują meistriškumo lygį.
„Atsikračiau silpnų šokėjų ir užgrobiau tris ar keturias kitas miesto komandas. Sukūriau „Power Breaking“ superkomandą“, – sakė Holmanas.
„Breikeriai“ galėjo kaip reikiant paplušėti. Jie pradėdavo atlikti kojų darbą, tada nusileisdavo ant žemės ir, naudodami tam tikrą vidinę varomąją jėgą, susimaišiusią su žemės trintimi, tuo pat metu tam tikru būdu susisukdavo į kamuolius arba tam tikru būdu išsiskleisdavo, sukurdavo vidinę energiją.
„Jie sugebėdavo suktis ir daryti tokius žybsnius. Jie sugalvojo naują judėjimo būdą, ir tai buvo gryna poezija“.