R. Lewandowskio įsigijimas – „Barcelona“ žlugimas?

Roberto Lewandowskio kokybė ir tai, ką jis gali įnešti į „Barcelona“ puolimą, nekelia abejonių, tačiau klubo iššaukiantis, įprastas požiūris yra milžiniškas lošimas, atsižvelgiant į klubo finansinę padėtį, rašo Si.com.

Visa tai neturi prasmės. Barselonos skola viršija 1 mlrd. dolerių. Ji turi sumažinti savo metines darbo užmokesčio išlaidas 144 mln. dolerių, kad atitiktų griežtas „La Liga“ finansines taisykles. Klubas paskelbė apie dviejų žaidėjų, kurių dar negalėjo užregistruoti, pasirašymą, kol sutvarkys biudžetą. Ir vis dėlto „Barcelona“ kažkodėl nusprendė išleisti 50 mln. eurų žaidėjui, kuriam kitą mėnesį sueis 34 metai, kuris labai norėjo palikti savo ankstesnį klubą.

Vargu ar galima abejoti, kad R. Lewandowski yra puikus futbolininkas. Per pastaruosius 12 sezonų Bundeslygoje jis įmušė 312 įvarčių. Per 78 Čempionų lygos rungtynes Miuncheno „Bayern“ komandoje jis įmušė 69 kartus (įskaitant du įvarčius prieš „Barcelona“ praėjusio sezono grupių etape ir vieną liūdnai pagarsėjusiame 2020 m. ketvirtfinalio triuškinime 8:2).

Jis yra šiuolaikinio vidurio puolėjo pavyzdys, nes yra mobilus, leidžiasi gilyn ir atakuoja iš toli bei yra mirtinas prieš vartus. Jis moka smūgiuoti galva ir gali spausti. Jei jis nebūtų beveik Lionelio Messi ir Cristiano Ronaldo bendraamžis, tikriausiai būtų laimėjęs kelis „Auksinius kamuolius“.

Ir jam dar tik 33-eji. Akivaizdu, kad jis yra itin geros sportinės formos. Jo žmona dietologė, kaip žinia, liepia jam valgyti desertą prieš pagrindinį patiekalą, nes tai, matyt, padeda organizmui efektyviau deginti riebalus. Tačiau amžius galiausiai paliečia visus žaidėjus – net C. Ronaldo pradėjo lėtėti įpusėjus trisdešimtmečiui, tačiau L. Lewandowski turėtų dar bent porą metų būti kažkur netoli savo piko. Per aštuonis sezonus „Bayern“ klube jis dėl traumų praleido tik 23 rungtynes.

Tačiau vargu ar Lewandowskio kokybė yra problema. Kai 2020 m. Joanas Laporta pakeitė Josepą Bartomeu Barselonos prezidento poste, atrodė, kad pagrindinis jo darbas bus sutvarkyti klubo finansus. Barselonoje buvo daug talentingų jaunų žaidėjų – Gavi, Pedri, Ansu Fati, Sergiño Destas, Riqui Puigas – kurie, atrodė, galėtų sudaryti ekonomišką, įdomų, daugiausia vietinį branduolį, galintį išlaikyti klubą, kai biudžetai bus apkarpyti. Jei situacija būtų labai bloga, pora žaidėjų galėjo būti parduoti.

Kai iš „Manchester City“ už 55 mln. eurų (tuo metu 62 mln. JAV dolerių), kurių suma galėjo išaugti iki 65 mln. eurų, buvo paimtas dabar 22 metų Ferranas Torresas, tai atrodė ambicingesnis žingsnis, bet pagrįstas ta pačia logika: pirkti jauną žaidėją, tobulėti, o tada galbūt parduoti.

Lewandowski neatitinka šio modelio. Jis neturės jokios perpardavimo vertės. Jis beveik neabejotinai pagerins „Barcelona“ padėtį, tačiau labai sunku suprasti, kaip tokio ūgio žaidėjas galėtų būti laikomas prioritetu, atsižvelgiant į klubo finansinį nestabilumą. Jau dabar „Barca“ gali rinktis priekinę liniją iš Ansu Fati, Torreso, Pierre’o-Emericko Aubameyango, Memphiso Depay ir Ousmane’o Dembélé (pastarojo sutartis ką tik buvo pratęsta, kai jį atleidus būtų buvęs lengvas būdas sumažinti atlyginimų sąskaitą), ir tai buvo prieš tai, kai buvo susitarta dėl 58 mln. dolerių vertės „Leeds United“ brazilų žvaigždės Raphinha. O atvykus Lewandowskiui, „Barcelona“ bando išstumti Frenkie de Jongą, nors yra skolinga jam 17 mln. dolerių atlyginimo, kurį jis atidėjo pandemijos metu (ir visai neaišku, ar de Jongas yra vienintelis žaidėjas tokioje situacijoje).

Atrodo, kad „Barcelona“ net supranta, kaip baisiai visa tai atrodo, bent jau jei tikėsite „El País“ pasakojimu, kad mokestis už Lewandowskį iš tikrųjų yra 60 mln. dolerių, o „Barcelona“ sutiko sumokėti papildomai, kad priverstų sudaryti sandorį, mainais už tylą dėl papildomų 10 mln. dolerių.

Ši vasara Barselonai atrodo kaip didžiulis lošimas. Galbūt galima pateikti argumentą, kad Lewandowski yra beveik toks pat tikras dalykas, kaip ir bet kuris kitas perėjimas. Jo įsigijimas sustiprina žinią, kad verslas kaip visada. Tačiau, turint omenyje didesnes šios vasaros išlaidas, tai atrodo visiškai nepateisinama. Barselona tikisi, kad galės sau tai leisti pardavusi procentus būsimų televizijos pajamų ir beveik pusę bendrovės, kurią įsteigė rinkodarai vykdyti.

Tačiau įkeisti ateitį yra labai pavojinga. Susidaro įspūdis, kad „Barcelona“ tarsi žaidžia kauliukais dėl to, kad netrukus bus įsteigta kokia nors Europos superlyga (šiuo metu Europos teismuose nagrinėjama byla, kurioje tikrinama, ar UEFA nepiktnaudžiauja monopoline padėtimi), kuri teoriškai galėtų padėti išspręsti jos finansines problemas ir išsklaidyti visas dabartines problemas.

„Barcelona“ buria komandą, kurią šį sezoną gali būti įdomu stebėti. Tačiau už jos ribų žlugimas atrodo nerimą keliančiai arti.