Dveji metai be K. Bryanto: tie, kuriuos jis paliko (II)

Skaitykite pirmąją dalį čia.

Už pusantro kilometro nuo vidurinės mokyklos esančios „Acme“ parduotuvės Narberte, Pensilvanijos valstijoje, šaldytų maisto produktų skyriuje Amy Buckman apžiūrinėjo už stiklo esančias prekes, o jos rankose traškėjo daržovių maišeliai, nes ji rūpinosi savo ir vyro Terry maisto produktų pirkimu. Prieš tai, kai 2018 m. kovą Meriono mokykla pasamdė ją, 1982 m. vidurinės mokyklos absolventę, savo atstove spaudai, A. Buckman ketvirtį amžiaus dirbo prodiusere ir eterio reportere 6 kanalo „Action News“, Filadelfijos ABC filiale. Terry namie žiūrėdamas televizorių parašė jai SMS žinutę. Jie buvo susituokę trisdešimt dvejus metus. Jis žinojo, kas jai reikia žinoti naujienas.

Jis pranešė, kad Kobe sraigtasparnis sudužo.

Ir toliau siuntė jai naujienas, patvirtinimus ir detales, kol ji skubėjo pro kasos eilę. Ji parvažiavo namo, išpakavo pirkinius, išsiuntė žinutes mokyklos kuratoriui Robertui Kopelendui, vidurinės mokyklos direktoriui Shawnui Hiuzui ir patalpų direktoriui Jimmui Lillui.

Ji paskambino Downeriui, tada Dagui Youngui, kuris buvo vienas iš Downerio trenerio asistentų, vienas iš buvusių Kobe komandos draugų ir pirmtakas rajono atstovo spaudai pareigose. Iš niūraus, sustabarėjusio šnabždesio, kuris buvo Downerio balsas telefonu, ji suprato, kad jis dar nesiruošia kalbėti viešai. Jis perdavė jai vieną šešių žodžių sakinį, kurį Buckman įtraukė į 189 žodžių pareiškimą, kurį ji parašė. Pareiškimą parašyti reikėjo ne tik dėl to, kad jos darbas reikalavo jį parašyti.

Ji, kitaip nei Downeris, Youngas ar kiti prie Kobe vis dar prisirišę žmonės, niekada nebuvo su juo susitikusi. Per savo karjerą televizijoje ji nušvietė O. J. Simpsono teismo procesą, ėmė interviu iš Oprah Winfrey, rengė rytinę pokalbių laidą ir kalbėjosi su dešimtimis Filadelfijos naujienų pranešėjų – taip versle buvo vadinami visi virėjai, senjorai ar ne pelno siekiančių organizacijų vadovai, kurie galėjo užimti šešias su puse minutės valandos trukmės vietinės televizijos laidoje. O Kobe tapo regiono įžymybių žvaigždyno poliarine žvaigžde. Tačiau jų keliai niekada nebuvo susikirtę. Šiuo metu jai tai netrukdė. Tai buvo privalumas. Kažkas turėjo būti pakankamai šalto proto, kad galėtų kalbėti bendruomenės vardu. Kažkas turėjo būti Kobe Bryanto „Alma Mater“ jo žūties dieną.

Improvizuota šventovė jau buvo išsiplėtusi kaip šventasis kudzu nuo šaligatvio priešais įėjimą į mokyklos sporto salę iki pat durų, o žurnalistai ir filmavimo grupės ten lūkuriavo, ėmė interviu iš atvykusiųjų, laukė, ar bus įleisti į mokyklą ir galės filmuoti tos nakties žinių laidoms – trofėjų vitriną, joje esančius suvenyrus, Kobe vardą ant sporto salės sienų. 16 val. 30 min. Buckman perskaitė pareiškimą.

„Meriono mokyklos rajono bendruomenė labai nuliūdo sužinojusi apie staigią vieno iškiliausių mūsų auklėtinių Kobe Bryanto mirtį. K. Bryanto ryšys su Meriono vidurine mokykla, kurioje jis žaidė krepšinį prieš patekdamas į NBA, padidino vidurinės mokyklos ir mūsų rajono žinomumą visame pasaulyje.

Greggas Downeris treniravo K. Bryantą 1992-1996 m., Bryantas atvedė komandą į 1996 m. valstijos čempionatą. G. Downeris sakė, kad ši žinia jį visiškai sukrėtė ir sugniuždė, ir pridūrė: „Tūzų tauta neteko savo širdies plakimo.“ Visa Meriono mokyklos rajono bendruomenė reiškia gilią užuojautą Bryanto šeimai.“

Žiniasklaidos atstovams ji pasakė, kad gali įeiti į pastatą ir padaryti filmuotą medžiagą. Jie galėjo ją gauti tada ir tik tada. Pirmadienį jų niekas neįleis, kad gautų daugiau. Pirmadienis buvo mokslo diena. Žurnalistai įžengė į vidų ir rinko filmuotą medžiagą, nukreipdami kameras į blizgančią kietmedžio aikštelę ir sporto salėje kabančias čempionato vėliavas, į kaleidoskopines Kobe mozaikas ant lauko sienų, į stiklinę trofėjų vitriną, kurioje mokykloje kabėjo penki Kobe sportbačiai ir keturios įrėmintos jo nuotraukos bei 1996 m. valstijos čempionato trofėjus, blizgantis auksinis krepšinio kamuolys, kurį jis tą vakarą Hersyje laikė virš galvos.

Žurnalistai išėjo. Toliau plūdo gedėtojai. Laiškų, gėlių ir krepšinio kamuolių kilimas – pareigūnai galiausiai surinko daugiau kaip keturis šimtus krepšinio kamuolių, daug jų padovanojo vietos berniukų ir mergaičių klubams, kai kuriuos laikė dėžėse ir juoduose šiukšlių maišuose, kurie liks sudėti ant sandėliavimo lentynų, kol juos bus galima eksponuoti mokykloje – nusidriekė iki pat įėjimo, užtvėrė duris ir pažeidė priešgaisrines taisykles. Buckmanas, Hughesas ir Lillas atitvėrė netoliese esančią vejos dalį ir pradėjo rinkti popieriaus lapus, lelijas ir rožes, nešdami juos atsargiai ir rūpestingai, tarsi šviežiai išpūstą stiklą, ir padėjo šalia durų, šalia nudžiūvusių krūmų ir mulčio bei purvo aikštelės. Iki ankstyvo pirmadienio ryto tamsos jiems prireikė laiko, kol sunešė visus daiktus ir atlaisvino kelią į mokyklą.

Per dvi dienas Downeris atsiliepė tik į kelis iš sekmadienį gautų skambučių. Jis tebebuvo tame pačiame transe, į kurį buvo nugrimzdęs tą popietę, ir Hiuzas liepė jam neateiti ir nebandyti mokyti. Pasilikite namie. Skirk laiko tiek, kiek tau reikia. Downeris apsikeitė tekstinėmis žinutėmis su John Cox, Kobe pusbroliu, bet iš Kobe tėvų, Joe ir Pam, jis nieko negirdėjo. Jie viešai nieko nepasakė. Downeris tikėjosi, kad netrukus vėl su jais susisieks, bet iki tol turėjo skubių reikalų. Hughesas ir mokyklos sporto direktorius Jasonas Stroupas prieš eilinę komandos treniruotę turėjo surinkti Downerio žaidėjus ir su jais pasikalbėti, o antradienį vakare Meriono mokyklos komanda dar turėjo žaisti rungtynes.

Keletas žaidėjų buvo susitikę su Kobe per neseniai vykusį komandos vizitą į Los Andželą, ir Downeris nenorėjo palikti Hughesui ir Stroupui užduoties juos nuraminti ir padrąsinti, autoritetingai kalbėti apie tai, kas yra Kobe.

Nuo tada, kai Buckman paskelbė pareiškimą, ji viešai nieko nepasakė, bet dabar turės tai padaryti. Mokyklos apygardą užplūdo prašymų duoti interviu banga. Reaguodama į tai, Buckman surengė spaudos konferenciją su Downeriu ir Youngu vidurdienį administracijos pastate. Tai buvo strategija tiesiai iš šiuolaikinių ryšių su žiniasklaida vadovėlio, ir, atsižvelgiant į Kobe šlovės galią, ji buvo suprantama. Buckman suteikė vietinėms televizijoms, laikraščiams ir interneto svetainėms, o gal ir vienai ar dviem nacionalinėms žiniasklaidos priemonėms, kurios galėtų keliauti porą valandų į Filadelfijos priemiestį – „The New York Times“, „The Washington Post“ – apie galimybę asmeniškai pasikalbėti su Kobe treneriu. Tada Buckman surinko trisdešimt susirinkusių žurnalistų ir primygtinai iškėlė šią sąlygą – laikas žurnalistams ribotas klausinėti Downerio ar bet kurio kito Meriono darbuotojo apie Kobę. Downeris vis dar turėjo treniruoti krepšinio komandą. Jam reikėjo laiko gedėti. Taip darė visi. Taigi turite progą, žurnalistai. Pasinaudokite ja.

Bus trečioji dalis