Praėjus kelioms dienoms po Kobe Bryanto mirties tapo akivaizdu, kaip stipriai ši tragedija atsilieps žmonėms, kurie padėjo jam susiformuoti, kai jis buvo paauglys Meriono vidurinėje mokykloje, rašo SI.com.
Ant pilko betoninio tako prie įėjimo į K. Bryanto gimnaziją buvo įrengtas improvizuotas memorialinis sodas, kuriame žydėjo spalvos ir prisiminimai: žvakės, vainikai, sportbačiai ir marškinėliai, bordo ir balta – Meriono, violetinė ir auksinė – Los Andželo „Lakers“, oranžinė ir ruda – krepšinio kamuoliai, raudona ir geltona – rožės.
Praėjo 48 val. nuo tada, kai sraigtasparnis „Sikorsky S-76B“ pakilo iš Džono Veino (John Wayne-Orange County) oro uosto Pietų Kalifornijoje, sukosi ratu virš golfo aikštyno, bandė prasiskverbti pro tirštą ir akliną kaip marlė rūką ir nukrito į kalvotą griovį. Žuvo devyni žmonės: Kobe, jo trylikametė dukra Gianna, pilotas ir šeši žmonės, dalyvavę Kobe AAU krepšinio programoje, įskaitant du Giannos komandos draugus. Visi jie vyko į turnyrą „Mamba“ sporto akademijoje, už 45 km į šiaurės vakarus nuo Los Andželo.
Tai buvo sekmadienis, 2020 m. sausio 26 diena. Dabar buvo antradienis, krištolinė popietė priemiestyje į vakarus nuo Filadelfijos, žvarbus ir vėsus vėjas. Mokiniai, eidami iš vienos klasės į kitą, sustodavo pažvelgti į sudėtus daiktus prie mokyklos.
64-erių metų „Lakers“ sirgalius Markas Kerras iš centrinės Naujojo Džersio dalies tą dieną su žmona ir sūnėnu važiavo 90 minučių vien tam, kad aplankytų memorialą, kad pajustų ryšį su Kobe. Trys 2006 m. mokyklos berniukų krepšinio komandos, kuri praėjus dešimčiai metų po to, kai Kobe atvedė mokyklą į valstijos čempionatą, nariai, padėjo įrėmintą nuotrauką; nuotraukoje buvo Kobe, sėdintis su jais ant suolelio. Viena WNBA žaidėja buvo parašiusi jam laišką levandų spalvos rašalu, užlenktu Palmerio metodu, ant liniuoto užrašų knygutės popieriaus: „Jaučiuosi savanaudė, kad tiesiog praleidau tai, ką dar būtum nuveikęs su mumis…“
Tas dvi dienas Gregas Downeris nežiūrėjo televizoriaus, vengė klausytis radijo pranešimų ir nė karto nebuvo užsukęs į mokyklą. Kiek kartų jis buvo nuleidęs galvą ir žingsniavo į sporto salę? Kiek kartų jam teks svarstyti, ko jis neteko, ko neteko pasaulis Santa Monica kalnų papėdėje? Jis negalėjo pasakyti, bet žinojo, kad kol kas negalės ten praleisti daugiau laiko.
Dabar jam buvo 57-eri, jo veidas buvo smulkiai raukšlėtas ir labiau išvagotas nei tada, kai jiedu su Kobe buvo kartu, kai jam buvo apie trisdešimt ir jis buvo toks berniūkštis, kad juos abu buvo galima supainioti su koledžo kambariokais. Jie buvo tokie artimi, taip gerai vienas kitą pažinojo, taip gerbė, kad kitaip ir negalėjo būti.
Tą sekmadienio rytą ir ankstyvą popietę Downeris savo virtuvėje prižiūrėjo septynerių metų dukterį Brinn ir jos draugę. Kai tik Kobe pamatydavo Brinn, paimdavo ją ant rankų, apglėbdavo veidą ir stipriai suspausdavo, tarsi ji būtų jo paties, tarsi būtų jo penktoji dukra. Downeris tapo tėvu tik sulaukęs penkiasdešimties, kai Kobe ir Vanessa jau buvo susilaukę dviejų mergaičių – Natalijos ir Giannos. Downeris pastebėjo, kad Brinnos akyse visada spindėjo, kai pamatydavo Kobę, o jo akys, kai pamatydavo ją.
Tačiau dabar Brinn ir jos draugė ėjo pro Downerį, o jo telefonas staiga suskambo. Žurnalistas. Downeris spėjo, kodėl jam skambina: išvakarėse, Filadelfijoje, rungtynėse su „Sixers“, LeBronas pakilo į trečiąją vietą NBA karjeros rezultatyviausių žaidėjų sąraše ir aplenkė Kobę.
Sporto žurnalistas tikriausiai ieškojo Downerio citatos apie šią naujieną. Štai ką jis pasakė savo žmonai Kolinai. Jis nesivargino pakelti telefono ragelio. Tačiau kitas 90 sekundžių telefonas tiesiog nesustojo ūžęs – atrodė apsėstas poltergeisto, kol Downeris galiausiai perskaitė TMZ įrašą „Twitter“, pirmąjį pranešimą, kad Kobe žuvo. Po to, kai 5 minutes meldėsi, kad gandų svetainė suklydo ir kad kažkoks ligotas interneto trolis yra kaltas dėl žiauraus pokšto – Downerių virtuvė tapo ašarų pakalne.
Jis užlipo į viršų, vėl nusileido žemyn, išėjo pro priekines namo duris ir ėjo aplink priemiesčio kvartalą, į kurį prieš 15 metų atsikraustė su žmona. Pro rudą veją ir žiemai uždarytus baseinus, pro draugų namus, pro visus žmones, kurie jau seniai žinojo, kad jų rajone gyvena Kobe treneris. Ar tai iš tikrųjų įvyko? Kas dar buvo sraigtasparnyje? Kas jau matė šią žinią? Ar jis turėjo papasakoti žmonėms? Kitiems, kurie treniravo Kobę, buvusiems žaidėjams ir komandos draugams, kurie paauglystėje buvo artimiausi krepšininko draugai…
Žana Mastriano, kuri trisdešimt metų mokykloje dėstė anglų kalbą, kuri nebuvo susijusi su krepšinio programa, bet vis tiek liko Kobe globėja, kuri įkalbinėjo ir kurstė jo intelektualinį smalsumą, kad jis virstų ugnimi…Kas jai pasakys? Iš jo akių ašaros tekėjo nedideliais, pavieniais protrūkiais. Ant stalo padėtas mobilusis telefonas toliau dūzgė nuo skambučių ir žinučių, kiekviena iš jų buvo siaubo ir sielvarto gija. Jis ėjo namo, nežinodamas, kam pirmiausia turėtų paskambinti ir ar apskritai galėtų pakelti telefono ragelį.
Bus antroji dalis