Viena geriausių Lietuvos tinklininkių Urtė Andriukaitytė žino, ką reiškia likti per plauką nuo olimpinių žaidynių. Ir nors teko nuryti pralaimėjimo kartėlį, Lietuvos tinklininkai įrodė, kad jų vieta – Europos elite. Tačiau šį kartą apie tai, kiek jėgų tenka atiduoti siekiant svajonės.
24-erių sportininkė neslepia, kad be alinančių treniruočių turi nuolat dirbti ir su savo psichologija. Nuolatinė baimė patirti traumą ar suklysti, žiniasklaidos spaudimas – tai tik maža dalis su kuo diena iš dienos susiduria tinklininkė.
„Tiek metų aikštelėje praleidus, supranti, kad dar labai daug yra ko išmokti. Psichinė sveikata bet kurios sporto šakos profesionalui yra ne ką mažiau išbandoma nei fizinė. Tik gal rečiau apie tai viešai kalbama. Kartais psichologinės traumos turi skaudesnes ir ilgesnes pasekmes nei fizinės“, – sako U. Andriukaitytė.
Urtė Andriukaitytė (nuotr. asm. albumo)
Gailestis ir užuojautos
Elitinio sporto arena ne visada buvo vieta, kurioje atvirai kalbama apie atletų psichikos sveikatos sutrikimus. Tačiau Tokijo olimpinės žaidynės tapo savotišku tramplynu, kuomet apie vidinę būseną prakalbo geriausi pasaulio sportininkai – gimnastikos žvaigždės Simone Biles ir Mai Murakami, vandensvydininkas Alexas Bowenas bei lengvaatletė Allyson Felix. Dar prieš žaidynes dėl emocinės sveikatos iš „French Open“ pasitraukė tenisininkė Naomi Osaka.
„Vieši pasisakymai yra itin sveikintini ir svarbūs. Tačiau dažnai sulaukia daugiau gailesčio ir užuojautos nei įvertinimo, kiek drąsos galėjo kainuoti apie tai prabilti. Džiaugiuosi, kad progresas yra, o ir nebūtina apie tai kiekvienam kalbėti socialiniuose tinkluose. Kartais užtenka, kad sportininkai apskritai sugebėtų kreiptis pagalbos ir prabilti apie tai bent savo artimiausiems žmonėms“, – įsitikinus tinklininkė.
Urtė Andriukaitytė (nuotr. asm. albumas)
Pasak atletės, didžiausia atrama jai – artimiausi žmonės. Tiesa, kartais tenka ieškoti ir profesionalios pagalbos: „Tokiu atveju artimieji gali pastebėti, kad kažkas slegia ir paskatinti ieškoti pagalbos. Mano viena mėgstamiausių citatų iš autoriaus Charlie Mackesy knygos yra dialogo ištrauka: „– Koks yra pats drąsiausias dalykas, kokį kada nors esi pasakęs? – Padėk man.“
Lyginami su „mašinomis“
„Fiziškai stiprūs žmonės prilyginami tam tikroms mašinoms, kurių gedimai gali būti tik išorėje“, – sako U. Andriukaitytė ir teigia, kad dažniausiai matoma tik viena medalio pusė: – „Iš dalies vis dar bijoma pripažinti, kad psichologinės problemos daug dažniau kiša koją sportininkų vystymuisi ir aukštų rezultatų siekimui negu jų fiziniai (ne)gabumai. Psichinės sveikatos priežiūra galėtų būti didelis „game-changeris“ ne tik jų karjeroje, bet ir duotų stiprų impulsą sporto vystymuisi nacionaliniu mastu.“
Nors tinklininkė sako, kad skirtingai nei daugelis sportininkų nėra patyrusi psichologinio smurto iš trenerių pusės, tačiau istorijų yra tekę girdėti įvairių. Ir pripažįsta, kad sovietinis palikimas Lietuvoje vis dar egzistuoja.
„Deja, teko girdėti nemažai pavyzdžių, kaip treneriai iš tikrųjų žiauriai elgiasi ir bendrauja su sportininkais – ypatingai su jaunimu, kurių psichologija yra lengviausiai pažeidžiama. O padariniai gali likti labai ilgam laikui, galbūt net visam gyvenimui. Sovietinis palikimas griežtame auklėjime ir mokyme neretai lydimas fizinėmis bausmėmis. Ir tai tikrai yra likę, bet mūsų visuomenei sparčiai gręžiantis į Vakarų pasaulį, manau, tai pasikeis jau netolimoje perspektyvoje.“