Pirmąją dalį galite skaityti čia.
Išvengti visiškos detonacijos
Revelstoke, kaip tik tuo metu, kai Bendžaminas susigyveno su olimpine idėja, jis sutiko buvusį JAV slidinėjimo rinktinės narį Gordoną Grėjų. Jis paprašė G. Grėjaus išbandyti keletą trasų ir duoti patarimų.
„Prisimenu, kad tą rytą kelis kartus galvojau jį aplenkti“, – sako Benji, kuris, nesunku nepastebėti, yra labai pasitikintis savimi. „Bet negalėjau to padaryti taip, kad žinočiau, jog tai bus visiškai saugu. Jei susižeisiu pats, viskas gerai, bet mažiausiai norėjau sužeisti ką nors kitą.“
Grėjus jam pasakė, kad jo technika buvo labai bloga. Tačiau Bendžaminas buvo bebaimis. Galima išmokyti technikos, sakė Grėjus, bet negalima išmokyti bebaimiškumo. Tai pusė laimėto mūšio.
„Pirmosios aikštelės, kuria slidinėjome kartu, apačioje pažvelgiau į viršų, o ten – jis: tiesus į viršų, su pilnu dujų pripildymu, atrodė kaip DeLoreanas (iš filmo „Atgal į ateitį“), bandantis pabėgti“, – pasakoja Grėjus. – „Jis buvo gerokai atsilošęs, nesuvaldė situacijos. Bet kuriuo momentu galėjo visiškai detonuoti. Atrodė, kad jo paties gerovė buvo visiškai antraeilis dalykas.“
Norėdamas suprasti, kodėl slidinėjimo lenktynėse gali kilti baimės problema, Grėjus naudoja tokį palyginimą: iš esmės važiuojate tokiu pat greičiu, kaip ir greitkelyje. Tačiau užuot pasikliovę vairu, ratais ir varikliu, pasikliaujate savo gebėjimu išlaikyti pusiausvyrą ant dviejų lentų (kurios, jei esate naujokas, yra visiškai svetimos priemonės) ir raumenų atmintimi (kurios šiuo atveju nebuvo). Avarija, kai važiuojama tokiu greičiu tik su likros kostiumu, reiškia, kad arba išeisite kaip didvyris, arba… na, apskritai neišeisite.
Gandai apie Benji olimpinę paraišką pasklido kaip linksma ugnis baltųjų minioje, atstovaujančioje slidinėjimo kultūrai, trokštančiai naujų įvairovės ikonų (dažnai nesiimant spręsti, kodėl spalvotieji žmonės apskritai nedalyvauja) – geriausia, kad jos būtų nesudėtingos, grynų ketinimų mesijai, kuriems galime suversti atsakomybę, kad išgelbėtų mus nuo mūsų pačių. Tik Bendžaminas ne toks. Ir, savaime suprantama, bet būtina paminėti, niekas toks neturėtų būti.
Grėjus matė, kaip kilo gaisras. Jis patraukė Benji į šalį.
„Nenorėjau glostyti jo ego“, – sako Grėjus. – „Pasakiau jam: „Tu turi tai daryti dėl teisingų priežasčių“. Olimpinės žaidynės yra viršūnė ir jose svarbiausia nuopelnai, o ne žiniasklaidos triukai. Pateikiau jam trumpą vaizdą, ko iš tikrųjų prireiktų nuo šios beprotiškos idėjos iki realių įvykių.“ Grėjus išdėstė, kiek laiko reikės skirti treniruotėms, kelionėms į varžybas, finansines pasekmes: „Norėjau, kad jis tikrai apie tai pagalvotų.“
Benji taip ir padarė. Pasitelkęs logiką, suplanavo varžybas, kuriose turėjo dalyvauti, kad surinktų Tarptautinės slidinėjimo federacijos taškus, reikalingus patekti į olimpines žaidynes. Jis gavo Jamaikos pilietybę – tai buvo paprastas procesas. Jis užmezgė ryšį su Dudley Stokesu, garsiosios 1988 m. Jamaikos bobslėjaus komandos pilotu, ir susitarė kas savaitę skambinti ir kalbėtis apie sporto psichologiją ir plaukiojimą terra incognita. Jis pats dalyvavo prieš varžybas vykstančiuose trenerių susirinkimuose – nes dažniausiai jų neturėjo – ir dešimčia metų iškreipė bet kurių varžybų amžiaus vidurkį. Daugiausia be rėmėjų, siekdamas įgyvendinti šią svajonę, jis išleido daugiau nei 60 000 JAV dolerių – didžėjaus laikais sutaupytų lėšų, taip pat pasiėmė paskolą iš tėvų, kurie paveldėjo nemažą sumą iš senelių.
Jis susirado Jamaikos slidinėjimo federaciją – neaiškią interneto svetainę neturinčią organizaciją su abejotina „Hotmail“ paskyra, kuri stebuklingai atsakė į jo nelemtą elektroninį laišką. Direktorius Ričardas Salmas vasaras leido Anglijoje ir parašė, kad galėtų su juo susitikti kitą kartą, kai Benji gyveno iš Niujorko grįš į Londoną.
Nustebinęs susitikimas
Išėjęs iš atvykimo salės Londone Bendžaminas pamatė vyrą, kuris laikė lentelę su savo vardu. Tai buvo pagyvenęs vyras – baltasis.
„Turiu prisipažinti“, – Aleksandras sako. – „Pirmoji mano mintis buvo, kad įdomu, ar jo šeima buvo vergų savininkai Jamaikoje.“
Taip nebuvo. Salmas buvo emigrantas britas, buvęs pasaulio slidinėjimo taurės lenktynininkas, vedęs jamaikietę. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis įsteigė Jamaikos slidinėjimo federaciją, kad jų sūnus Andrew galėtų varžytis tarptautinėse varžybose. Tačiau Andrew lenktyniavo tik kartą, pasaulio čempionate užimdamas 54 vietą, o po olimpinių žaidynių federacija užgeso. Niūriame Londono pub’e, į kurį jis nusivedė Bendžaminą pasikalbėti apie logistiką, jis pažvelgė į akis ir tarė: „Aš ieškojau tokio žmogaus kaip tu.“
Benji kontroliniame sąraše buvo paskutinis dalykas. Iš tikrųjų jis niekada nebuvo buvęs Jamaikoje. Tėvai jo niekada nevežė. Tėvas net nebuvo grįžęs iki tol, kol prieš kelerius metus Bendžaminas sumokėjo kelionės išlaidas.
„Žinojau, kad turiu tai daryti, nes tai yra mano gyvenimo dalis“, – sako Benji. Praėjusių metų rugpjūtį, išbuvęs būtiną karantiną Sent Anos mieste Jamaikoje, jis apvažiavo kuo daugiau šalies teritorijų – ir dėl kelių interviu televizijoje. Po kurių jį atpažino visur, kur tik nuvažiuodavo.
„Jamaikos gyventojai neįtikėtinai didžiuojasi olimpinėmis žaidynėmis“, – sako jis. „Visi sakė: „Mes tavimi didžiuojamės“. Aš atsakydavau: „Aš to dar nepadariau“, o jie primygtinai tvirtindavo: „Mes tavimi labai didžiuojamės!“
Taip pat ir jo tėvai, nors, pasak Ann, Keithas nėra emocionalus su sūnumi – ar iš tikrųjų su kuo nors kitu. „Džiaugiuosi, kad mano sūnus atstovaus Jamaikai 2022 m. olimpinėse žaidynėse“, – lakoniškai pasakė Keithas. – „Jo seneliai taip pat labai didžiuotųsi.“
Už pakylos ribų
Benji nesiekia iškovoti medalio ar net užimti aukščiausią vietą. „Tikriausiai finišuosiu 67-as“, – sako jis. „Mano aukso medalis – tai ėjimas atidarymo ceremonijoje“. Jis nesiekia varžytis ir kitose žaidynėse. Veikiau tikisi perimti Jamaikos slidinėjimo federaciją (Salmas netikėtai mirė rugsėjo mėnesį) ir vadovauti kitai Jamaikos slidininkų kartai.
Tai nėra tipiška olimpinė įkvepianti istorija apie svajonę iškovoti aukso medalį (bet Benji nėra tipiškas bet kas). Jis tiesiog bando pamatyti, kas įmanoma. Ir jei šio proceso metu parodo mums kitiems, kas įmanoma, galbūt tai yra pakankamas įkvėpimas.
„Tikiuosi, kad tai, ką jis daro, atvers daugiau žmonių širdžių“, – sako Henri Riversas, Nacionalinės slidininkų brolijos (NBS), kurios misija – ugdyti ir remti juodaodžius sportininkus, atstovaujančius JAV tarptautinėse varžybose, prezidentas.
Riversas dvidešimt metų dirbo kalnų lenktynių treneriu ir artimai bendradarbiavo su Kerru rengiant jo olimpinę paraišką. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Benji nėra amerikietis ir neatstovauja JAV, NBS gali pasiūlyti tik moralinę paramą – ne maža parama iš žinomiausios šalyje juodaodžių slidininkų organizacijos. „Žaviuosi tuo, ką jis daro. Tai jo siekis ir noras. Jis daro tai, ką nori daryti. Ir tai yra istorija, kurią reikia papasakoti.“