Nors pastaraisiais metais susirūpinimas žmogaus teisėmis tapo beveik nuolatine tarptautinio sporto tema, nedaugelis didžiųjų renginių šeimininkų sukėlė tiek daug diskusijų kaip Pekinas, rašo BBC.
2022 m. žiemos olimpinių žaidynių rengimo vieta sulaukė diplomatinio boikoto iš tokių šalių kaip JAV, Australija ir Didžioji Britanija dėl plačiai paplitusių įtarimų, kad Kinija žiauriai elgiasi su uigūrų bendruomene.
Žmogaus teisių grupės ir Vakarų šalių vyriausybės kaltina Kiniją genocidu Sindziango regione. Kinija tai neigia, sakydama, kad ten esantis sulaikymo stovyklų tinklas skirtas uigūrų ir kitų musulmonų „perauklėjimui”.
Santykiai taip pat yra įtempti dėl politinių laisvių ir prodemokratinių protestuotojų Honkonge slopinimo, o pastaruoju metu nerimą kelia tenisininkė Peng Shuai, kuri dingo iš visuomenės akiračio po to, kai apkaltino aukščiausio rango Kinijos vyriausybės pareigūną seksualiniu priekabiavimu. Nors Kinijos valdžios institucijos kritikavo „piktybines spekuliacijas“ dėl jos bylos, susirūpinimas dėl jos tebėra didelis.
Kelioms Vakarų šalių vyriausybėms, kurios pareiškė, kad jų atstovai nedalyvaus žaidynėse, toks žingsnis yra gana lengvas būdas pareikšti priekaištus ir išvengti daug ginčytinesnio žingsnio – neleisti sportininkams dalyvauti varžybose ir paskelbti visišką boikotą. Politikų siuntimo į Pekiną dalyvauti žaidynėse rizika yra ta, kad tai neišvengiamai bus laikoma tyliu pritarimu prezidento Xi Jinpingo vyriausybei, kuriai šis renginys kelia didelį prestižą.
Nors Kinija apkaltino JAV, kad šios žaidynės naudojamos politinėms manipuliacijoms, ir pažadėjo imtis „ryžtingų atsakomųjų priemonių“, vargu ar ji buvo labai sunerimusi ar net nustebusi, ypač atsižvelgiant į tai, kad Italija ir Prancūzija atsisakė prisijungti prie boikoto, o prezidentas E. Macronas jį pavadino „simboliniu ir nereikšmingu“.
Nors tibetiečių, uigūrų, Pietų Mongolijos, Honkongo ir Taivano teisių grupių koalicija, sudaranti kampaniją #NoBeijing2022, pasveikino diplomatinį boikotą, daugelis kampanijos dalyvių mano, kad jis nėra pakankamas ir kad patys sportininkai, įmonių rėmėjai ir pagrindiniai transliuotojai taip pat turi imtis veiksmų, jei iš tikrųjų norima daryti spaudimą Kinijai.
Teisių gynimo grupės ragino valstybes boikotuoti
Kai kurie klausia – jei visiškas boikotas netinkamas dabar, šalyje, kuri kaltinama genocidu, tai kada jis bus tinkamas? Moterų teniso asociacija (WTA) Vakaruose buvo plačiai giriama už tai, kad, reaguodama į nuolatinius klausimus dėl Peng Shuai būklės, veiksmingai boikotavo Kiniją ir sustabdė visus turnyrus šioje šalyje. Tai retas pavyzdys, kai sporto organizacija yra pasirengusi užimti tokią poziciją prieš šalį, kuri yra tokia svarbi komercinė rinka.
Atsisakymas dalyvauti olimpinėse žaidynėse galbūt padėtų geriau informuoti visuomenę apie pažeidimus, kuriais kaltinama Kinija, o dalyvavimas olimpinėse žaidynėse kelia pavojų tapti bendrininkais, tačiau tai taip pat būtų labai nesąžininga nekaltų sportininkų, kurie daug metų ruošėsi tokiai galimybei, atžvilgiu.
Prieštaraujantys tokiam žingsniui tvirtina, kad 1980 ir 1984 m. Šaltojo karo metais boikotuotos žaidynės turėjo minimalų politinį poveikį, o nubausti buvo sportininkai. Tačiau kiti, kaip įrodymą, kad toks požiūris gali būti labai svarbus darant spaudimą šalies valdantiesiems, nurodo sporto boikotą apartheido Pietų Afrikoje septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje.
Kai kurie apverčia šį argumentą aukštyn kojomis, tvirtindami, kad dalyvavimas sporto varžybose, o ne boikotas, užtikrina galimybę vykdyti vertingą sporto diplomatiją ir reiškia tarptautinę kontrolę, o tai gali lemti teigiamus pokyčius. Šį argumentą FA naudoja, kai jos klausiama apie dalyvavimą 2022 m. pasaulio futbolo čempionate Katare, kur, nepaisant reformų, darbuotojų teisės vis dar kelia didelį susirūpinimą žmogaus teisių organizacijoms, o homoseksualumas yra neteisėtas.
„Mes ir toliau laikomės nuomonės, kad pokyčių geriausiai galima pasiekti bendradarbiaujant su kitais, kad galėtume ir toliau kelti teisingus klausimus. Tačiau nepamirštame, kad šioje šalyje taip pat susiduriame su žmogaus teisių problemomis“, – teigiama neseniai paskelbtame valdymo organo pareiškime.
„Kaip būsimo pasaulio futbolo čempionato palikimą taip pat matome galimybę užmegzti dialogą ir įsitraukti, kad būtų galima pasiekti realių pokyčių už Kataro ribų ir kaimyninėse regiono šalyse, kuriose taip pat vis dar kyla tam tikrų su žmogaus teisėmis susijusių iššūkių.“
Ne visi su tuo sutinka. Atrodo, kad Kinijoje po 2008 m. Pekino vasaros žaidynių ir Rusijoje po 2014 m. žiemos olimpinių žaidynių bei 2018 m. pasaulio futbolo čempionato tokios pažangos beveik nėra.
Bus tęsinys