Yra pasiūlymas – svečio teisėmis pakvieskime į Baltijos futbolo taurės turnyrą Katarą. Ne, rimtai. Atsiras šansas nelikti paskutinėje vietoje.
Pasaulio čempionato atidarymo rungtynės mano gyvenime buvo dvyliktos, kurias stebėjau tiesiogiai. Įspūdis? Pūdytos silkės skardinė atrodo geriau už tokį futbolą..
Ekvadoras – pabrėžiu: Ekvadoras – pusvalandį žaidė, po to valandą pavaikščiojo po aikštę ir pasiėmė pirmuosius tris taškus šiame čempionate. Porą kartų sukirbėjo mintis: o kas būtų, jei turnyrą Katarui būtų tekę pradėti akistata su Nyderlandais?
FIFA prezidentas Gianni Infantino, jeigu žinotų, kas aš toks, ir tai, kad miniu jį savo tekste, turbūt lieptų man pasimokyti iš Kataro tolerancijos. Pripažįstu – man toli iki Dalai Lamos. Bet jei nuspręsiu mokytis pakantumo, Kataras tikrai nebus mano mentorius.
Gerai, patyčių seansas baigėsi. Pereisiu prie pagrindinės minties, kurią šįvakar norisi išsakyti. Ji – tokia: Dievas kartais būna žiaurus. Jis neapsaugojo mūsų nuo pasaulio čempionato, kuriame žais 48 komandos.
Šiose 32 komandų pirmenybėse mes, manytina, turėsime tik vieną Katarą. Kiek jų bus po ketverių metų Šiaurės Amerikoje ir kiek rungtynių mes norėsime pamatyti? Brrr… Negeros mintys prieš naktį, einu paskaityti knygą.