Pirmąją dalį galite skaityti čia.
Viename iš daugybės grožio konkursų Campos buvo laimėjusi Minas Žeraiso regiono kariuomenės karalienės titulą. Ji maldavo vietinio vado padėti jai gauti audienciją pas prezidentą Medičių, kuris netrukus turėjo apsilankyti valstijos sostinėje Belo Horizonte.
Jai buvo suteiktos trys minutės.
„Medičis pažvelgė į mane ir pasakė, kad norėtų, kad po poros dienų susitikčiau su juo prezidento rūmuose Brazilijoje“, – pasakoja Campos. – „Nereikia nė sakyti, kad buvau išsigandusi. Mes gyvenome diktatūros sąlygomis, o aš mečiau iššūkį sistemai. Galvoje sukosi mintys, kad galiu būti suimta arba „dingti“.
Campos išskrido į Braziliją ir buvo priimta Medičio. Jos nuostabai jis įteikė jai laišką, kuriame Havelange’as prašė suteikti jai teisėjos licenciją. Generolas taip pat netikėtai atskleidė: ji turėjo gerbėjų prezidento artimiausioje aplinkoje.
„Vienas iš Medičio sūnų labai atidžiai sekė mano karjerą ir net turėjo albumą su nuotraukomis ir laikraščių straipsniais apie mane“, – sako ji. – „Jo kolekcija buvo net didesnė nei mano!“
Galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios Medičis sutiko patraukti Havelanžę. Bet kokiu atveju, net didesnis už save būsimasis FIFA prezidentas nedrįso kvestionuoti jo įsakymų. 1971 m. liepą Havelanžas sušaukė spaudos konferenciją ir pareiškė, kad „persigalvojus Campos bus leista dirbti teisėja.
Campos priduria: „Jis net pasakė kalbą spaudai, sakydamas, kad jam didelė garbė paskelbti, jog Brazilija turės pirmąją pasaulyje teisėją moterį ir kad tai įvyko jam stebint.“
Po kelių savaičių ji išvyko į Meksiką, bet, deja, Meksiko mieste susirgo ir negalėjo teisėjauti. Grįžusi namo ji pagaliau galėjo dirbti savo darbą, tačiau licencijos turėjimas neapsaugojo jos nuo prietarų.
Dauguma iš 98 rungtynių, kurioms teisėjavo Campos, buvo žemesnio diviziono rungtynės visoje Brazilijoje, kuriose moteris teisėja buvo parduodama kaip egzotiška atrakcija.
Bauginimas ir seksizmas buvo nuolatiniai palydovai – laikraščiai išspausdino keletą karikatūrų. Vienoje iš jų buvo teigiama, kad žaidėjus sujaudins moteris teisėja.
Ji prisimena 1972 m. vykusias jaunimo iki 23 metų rungtynes tarp aršių varžovų „Cruzeiro“ ir „Atletico Mineiro“.
„Prieš rungtynes prie manęs priėjo „Atletico“ direktorius ir pakėlė savo marškinėlius“, – pasakoja Campos. – „Mačiau, kad jis turėjo ginklą.“
„Cruzeiro” laimėjo 4:0, o po rungtynių tą patį vyrą pamačiau tunelyje. Paklausiau jo, ar jis vis dar nori mane nušauti. Vietoj to jis mane apkabino ir pasakė, kad tai buvo geros rungtynės.“
Campos sako, kad su ja nebuvo elgiamasi kitaip nei su teisėjais vyrais.
„Kartais žaidėjai šiek tiek supykdavo“, – priduria ji. – „Vienas žaidėjas atsisakė palikti aikštę, kai jį pašalinau iš aikštės. Buvo ir kitų atvejų, kai žaidėjai vienas kitam priekaištavo dėl keiksmažodžių mano akivaizdoje. Dažniausiai jaučiausi tikrai gerbiama.“
Ji taip pat buvo laiminga. Bet tada įvyko siaubinga, gyvenimą pakeitusi nelaimė.
1974 m. Camposas važiavo autobusu, kuris rėžėsi į sunkvežimio galą. Ji patyrė siaubingų kairės kojos sužalojimų, vos išvengė amputacijos. Kad nelaimingas atsitikimas būtų dar labiau ironiškas, autobusas, kuriuo ji važiavo, priklausė Havelange’ų šeimai priklausančiai bendrovei.
Campos buvo atlikta daugiau kaip 100 operacijų, dvejus metus ji praleido neįgaliojo vežimėlyje. Dalis gydymo vyko Niujorke, kur ji susipažino su Luisu Eduardo Medina, Kolumbijos sporto žurnalistu, už kurio ištekėjo 1990-aisiais ir persikėlė į JAV.
JAV ji iš naujo sukūrė savo gyvenimą kaip konditerė ir sulaukė ypatingos sėkmės tarp brazilų emigrantų bendruomenės Niujorko ir Naujojo Džersio apylinkėse. Vėliau jos sveikata pablogėjo, ją ištiko du širdies priepuoliai. Tačiau sunkiausias laikas jai buvo 2020 m. gegužę, kai prasidėjo Covid-19 pandemija: jos vyras Luisas neteko darbo ir pora susidūrė su dideliais finansiniais sunkumais. Vienu metu jiems teko gyventi draugo namuose, nes buvo tapę benamiais.
Būtent tada Brazilijos teisėjų sutelktinio finansavimo kampanijos metu buvo surinkta pakankamai pinigų, kad Campos ir jos vyras galėtų išsinuomoti butą Naujajame Džersyje.
„Tai, ką jie padarė, buvo gražu, ir aš esu jiems labai dėkinga“, – sako Campos. – „Tai privertė mane susimąstyti, kad visa mano kova nebuvo veltui.“
Ji taip pat kalba su pasididžiavimu, kad moterys teisėjos įsitvirtina futbole. Ji itin džiaugėsi, kai prancūzų teisėja Stephanie Frappart tapo pirmąja moterimi, kuri 2020 m. teisėjavo vyrų Čempionų lygos rungtynėms.
„Jaučiau, kad Stephanie sėkmė buvo ir mano pergalė“, – priduria Campos. – „Man nušvito, kad viskas, ką išgyvenau, buvo vertinga. Pasijutau kaip senas medis, kuris vis dar gali duoti vaisių.“
Ji taip pat jaučia, kad Frappart orientyras buvo seniai pribrendęs. Galbūt moterys teisėjos ir nuėjo ilgą kelią nuo 1970-ųjų, tačiau Campos mano, kad vis dar yra daug išankstinių nuostatų.
„Kodėl niekada nebuvo moters, teisėjaujančios vyrų pasaulio futbolo čempionato rungtynėms?“ – klausia ji. – „Tikrai tikėjausi, kad reikalai bus šiek tiek labiau pasistūmėję. Vyrai ir moterys teisėjai praeina tuos pačius griežtus mokymus, tad kodėl juos reikia atskirti? Tai juokinga.“