Lea Campos: brazilė, kuri kovojo su patriarchatu, kad taptų futbolo teisėja (I)

1971 m. Brazilijoje dauguma žmonių ilgai ir gerai pagalvotų prieš eidami prie generolo Emilio Garrastazu Medici. Tuometinis šalies prezidentas buvo bauginanti figūra, kurios žiauriai represinis karinis valdymas rėmėsi sistemingais kankinimais ir opozicionierių žudymu. Tačiau Lea Campos ketino su juo susitikti, rašo „The Guardian“.

Campos tikėjo, kad Medičis gali padėti jai kovoje dėl valdžios su Brazilijos sporto valdžia, kuriai vadovavo visagalis Joao Havelange’as, netrukus tapsiantis pasaulio futbolo federacijos FIFA prezidentu.

Prieš ketverius metus Camposas įgijo teisėjo kvalifikaciją. Ji buvo viena pirmųjų moterų pasaulyje, bet CBD, visą Brazilijos sportą valdanti institucija, neleido jai dirbti.

Ši Pietų Amerikos šalis buvo viena iš daugelio, kuriose organizuotas moterų futbolas buvo uždraustas – dar viena šalis buvo Anglija. Tiesą sakant, 1941 m. priimti teisės aktai draudė moterims Brazilijoje užsiimti daugeliu sporto šakų. Havelanžas, kuris nuo 1958 m. vadovavo CBD, manė, kad draudimas galiojo ir teisėjaujant. Pasak Camposo, jis gana aiškiai išreiškė savo nuomonę.

„Havelanžas pirmasis man pasakė, kad moterų kūnai netinkami teisėjauti vyrų rungtynėms“, –  BBC Sport pasakojo dabar 77 metų Camposas. – „Vėliau jis sakė, kad tokie dalykai kaip mėnesinės apsunkintų mano gyvenimą. Galiausiai jis primygtinai reikalavo, kad moterys nebūtų teisėjos tol, kol jis vadovaus.“

Tai buvo ne pirmas kartas, kai Campos atsidūrė kovoje dėl galimybės įsitvirtinti mylimame sporte.

Gimusi 1945 m. Abaetėje, mažame miestelyje pietryčių Brazilijoje, Minas Žeraiso valstijoje, Campos anksti susidomėjo futbolu ir mielai prisimena, kaip mušė įvarčius savo kieme. Tačiau ji susidūrė su atgrasymu iš visų pusių.

„Mokykloje visada bandydavau žaisti futbolą su berniukais, bet mokytojai mane stabdydavo ir sakydavo, kad tai netinkama“, – prisimena ji. – „Mano tėvai taip pat sakydavo, kad moteriai nederėtų tuo užsiimti.“

Vietoj to mama ir tėvas ją įkalbėjo dalyvauti grožio konkursuose. Ji nuolat laimėdavo juos ir, kaip bebūtų ironiška, vienas iš jos triumfų 1966 m. padėjo jai įsidarbinti viešųjų ryšių srityje aukščiausiosios lygos „Cruzeiro“ komandoje.

Campos su komanda keliavo po visą šalį, o jos susidomėjimas futbolu vėl atgijo. Ir tada jai nušvito. Galbūt vis dėlto buvo būdas jai labiau įsitraukti į žaidimą.

„Jei būčiau bandžiusi žaisti, būtų buvę neįmanoma sulaukti palaikymo, nes tuo metu moterims iš tikrųjų buvo draudžiama tai daryti“, – sako ji.

„Tačiau buvimas teisėja buvo būdas įsitraukti. Įstatymuose nebuvo nieko, kas konkrečiai tai draudžia – moterims buvo draudžiama mušti kamuolį, o apie švilpukus nebuvo nė žodžio.“

1967 m. Campos užsirašė į aštuonių mėnesių teisėjų kursus ir rugpjūtį juos išlaikė. Tačiau ji galėjo būti ne pirmoji moteris pasaulyje – nustatyti pirmąją futbolo teisėją moterį yra sunkiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

2018 m. buvo pranešta, kad FIFA jai atsiųstame laiške pirmąja teisėja pripažinta turkė Drahsan Arda. Arda teisėjos licenciją gavo 1967 m. lapkritį, o pirmosiose rungtynėse teisėjavo 1968 m. birželį. Ji nusiuntė patvirtinamuosius dokumentus FIFA ir gavo atsakymą, kuris, pasak FIFA, buvo neteisingai interpretuotas; jame tiesiog buvo pripažinta, kad ji buvo viena pirmųjų futbolo teisėjų moterų.

Neseniai buvo atkreiptas dėmesys į dar vieną kandidatę – Ingrid Holmgren, švedę, kuri, kaip manoma, kvalifikaciją įgijo 1966 m. Dar yra Edith Klinger, austrė, kuri, kaip manoma, dirbo teisėja 1935 m.

Galima tvirtai teigti, kad Camposas buvo vienas pirmųjų. Tačiau kvalifikacija iš jos kurso buvo tik ilgos kovos su BĮK patriarchatu pradžia. Jai baigus studijas, jie atsisakė išduoti jai licenciją, teigdami, kad teisės aktai, draudžiantys moterų futbolininkių karjerą Brazilijoje, draudžia ir moterų teisėjų karjerą.

Vėliau sekė metai, praleisti bylinėjantis su CBD ir Havelange. Ji stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį, organizuodama draugiškas rungtynes, kuriose ji galėjo teisėjauti, kai kuriose iš jų dalyvavo ir moterys žaidėjos, tačiau policija dažnai jas nutraukdavo. Griežtų represijų Brazilijoje laikais į tokį „nesutikimą“ nebuvo žiūrima lengvabūdiškai; Campos teigia, kad ji buvo suimta „mažiausiai 15 kartų“.

Tačiau 1971 m. ji gavo laišką, kuris suteikė jai papildomų jėgų kovoti: kvietimą dalyvauti neoficialiame moterų pasaulio futbolo čempionate Meksikoje. Ji nenorėjo praleisti šios progos, bet jai reikėjo aplenkti Havelange’ą, kuris iki tol buvo nepajudinama kliūtis.

Vienintelė išeitis buvo kreiptis į aukščiausius pareigūnus. Antrą kartą jai į pagalbą atskubėjo Campos grožio konkurso praeitis.

Bus tęsinys